PVC brezento žuvies baseinas

Pievos gerina žmonių gerovę ir pakrančių bendruomenių ekonomiką, tačiau žinoma, kad žuvų akvakultūros atliekos pakenkė jūržolių populiacijoms visame pasaulyje.

Tačiau prie Kipro pakrantės Viduržemio jūroje daugelis žuvų ūkių buvo perkelti į gilesnius vandenis, o jūros dugne, esančioje po ankstesnėmis vietomis, pievos vėl klesti.

Straipsnyje „Marine Environmental Research“ mokslininkai teigia, kad tai gali būti teigiamas pavyzdys, kaip dirbti kitur pasaulyje.

Tyrimui vadovavo Plimuto universiteto doktorantas Demetris Kletou ir mokslinis asistentas Periklis Kleitou, kurie taip pat dirba MER Kipre. Jame taip pat dalyvavo jūrų biologijos profesorius Jasonas Hall-Spencer ir jūrų ekologijos profesorius Martinas Attrilas.

Joje daugiausia dėmesio buvo skiriama Posidonia oceanica lovoms, kurios sudaro vieną iš svarbiausių, tačiau nykstančių Viduržemio jūros pakrantės ekosistemų.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje Kipre pradėjus auginti žuvis, narvai buvo švartuojami virš jūros žolių lovų, tačiau augant gamybai jie buvo perkelti į gilesnius vandenis.

Norėdami įvertinti to poveikį, mokslininkai įkūrė keturias stebėjimo vietas prie didelių žuvininkystės ūkių, kurie neseniai persikėlė, ir per penkerius metus atliko keletą matavimų 11 fiksuotų sklypų kiekvienoje vietoje.

Buvo tiriamas jūros žolių padengimo procentas, ūglių tankis, plagiotropinių šakniastiebių procentas, ūglių ekspozicija, lapų morfometrija ir nuosėdų organinių medžiagų kiekis bei grūdelių dydis.

Rezultatai parodė, kad jūržolės ribos visose vietose padidėjo nuo 1,2 cm iki 9 cm per metus. Nuosmukis buvo ryškiausias vietoje, esančioje arčiausiai Limasolio miesto, ir dėl kitų aplinkos veiksnių, nes ji buvo labiausiai nutolusi nuo žuvų auginimo veiklos.